Miško gelbėtojai
Aš esu meškiukas BROWNY – Rudausis. Man rūpi gamta, jos švara ir sveikata. Paseksiu Jums vieną pasaką apie medžių maištą ir vaikų talką.
Kartą miške nutiko baisus dalykas – Medžiai supyko ir nutarė iškeliauti į Pasaulio kraštą. Girios karalius Ąžuolas dieną iš dienos dejavo, kad niekas medžių nemyli – tik kerta ir niokoja. Jei ne žmonės, tai gaisrai. Jei ir toliau taip bus, Žemėje neliks nė vieno medžio. O juk medžių šaknys kaupia vandens atsargas, saugo dirvą, kad ji neišdžiūtų, būtų derlinga…
Ąžuolui pritarė ir aukščiausioji iš visų Pušis. Ji girdėjusi, kaip drevėje skundėsi voverės, kad tuoj nebeliks medžių, būstus praras šimtai paukščių, susisukusių lizdus. Tai patvirtino kalendamas snapu ir Genys.
Piktinosi esama netvarka ir mažieji girios gyventojai. Grybų grybas Baravykas aiškino, kad miškai esą pilni šiukšlių ir nebeliko jiems vietos auginti savo gausiąsias šeimynas. Aplinkui išmesti seni televizoriai, skalbyklės, mašinų padangos. Miškas tapo atliekų sąvartynu.
Susirūpino ir krūmai. Susikibę šakomis, jie darniai lingavo. Pasirodo, kad kam reikia, kam nereikia, visi eidami pro šalį vis brūkšt ranka ir skina krūmų lapelius, o nuskynę ant žemės meta. O juk lapai – tai deguonies gamykla. Lapai sugeria anglies dvideginį, blogąsias dujas ir jas paverčia deguonimi.
Išmintimi garsėjęs Ąžuolas visiems paaiškino, kad jei nebūtų medžių, krūmų, nebūtų gyvybės – žmonės neturėtų kuo kvėpuoti. Žmonės nesusimąsto, kerta miškus, netaupo popieriaus. Gal jie nežino, kad 52 kg popieriaus yra 1 nužudytas medis?..
Visi kaip vienas – ir medžiai, ir krūmai, o su jais ir žvėrys, paukščiai, grybai, skruzdėlytės – visi iki vieno nutarė iškeliauti ir palikti žmones be Gamtos. Ąžuolai, klevai, beržai, pušys ir eglės, krūmai ėmė judinti savo kamienus, kelti kotus, rauti giliausias šaknis ir keliauti į žygį – ten, kur jų niekas neskriaus. Miškas ėmė judėti, žemė drebėti ir… iš miego pažadino mane, Rudausį.
„Kas čia darosi? Kur jūs einate?“ – norėjau sušukti, bet patrynęs letenėlėmis akis, staiga supratau, kad čia buvo tik klaikus sapnas. Medžiai stovėjo kaip įkasti – niekur nedingę. Netoliese nuo žiedelio ant žiedelio skraidė Bitutė, rinkdama saldų medų. Pamatęs ją labai nudžiugau ir paklausiau, ar daug medučio ji šiemet pririnko?.. Jūs gi žinote, kaip aš jį mėgstu…
Bitutė mandagiai atsakė, kad man, smaližiui, medučio tikrai užteks. Bet ar ilgam – ji nežino, nes jos sesės bitutės serga ir nyksta. Gamta jau ne tokia dosni kaip anksčiau. Įvairių chemikalų, pesticidų naudojimas užteršia augalus, ir bitutės miršta. Prisėta įvairių, moksliškai vadinamų genetiškai modifikuotų, augalų. Kalbama, jog Bitutės giminaitės už Atlanto išnyko šeimomis, dauguma jų, užuodusios pavojų, negrįžo į avilius. Nepatinka visoms bitutėms ir mobiliųjų telefonų bei kitų įrenginių skleidžiama radiacija… Kartą skrisdama tarp elektros laidų, mano dosnioji Bitutė nutūpė pailsėti ant vienos knygos ir perskaitė žymaus mokslininko Alberto Einšteino žodžius, jog „išnykus bitėms, žmogus išgyventų tik ketverius metus“. Tikriausiai, tai tiesa. Juk bitės yra darbininkės – perneša žiedadulkes, vėliau augalai pražysta, brandina vaisius. Taip užauga daržovės, vaisiai, javai – pagrindinis Žemės gyventojų maistas. Kas būtų be bičių? Nežinia…
Liūdną Bitutės pasakojimą staiga nutraukė linksmas vaikų klegesys – jie bėgo į mišką nešini šiukšlių maišais ir sodinukais. Vaikai garsiai ragino mane, meškutį, prisijungti ir žadėjo išgelbėti mano namus – mišką. Jie buvo pasirengę surinkti visas šiukšles ir pasodinti daug medelių! Tai bent – miške augs daug medžių, čiulbės paukšteliai, džiaugsis žvėrys ir bitutės!
– Gal jie irgi susapnavo tą patį baisų sapną? – mintyse pagalvojau ir skubiai nušlepsėjau į talką.
O Jūs, vaikai, ar esate kada sapnavę tokį klaikų sapną?